Apleista aikštelė

...

Woo Hyuk atėjo su Liuciferiu čia.
- Niekur geriau nesugalvojau - ištarė Woo Hyuk. - Čia retai kas lankosi, visi sėdi gražiose vietose. Tai, tau tinka? O arbata... - išsitraukęs lazdelę išbūrė du arbatos puodelius.

- Aha, - šyptelėjo ir paėmė vieną arbatos puodelį. Jeigu sugaus mane uždraustajam miške kas nors... Na, vis gi esu su mokytoju tad esu apsidraudęs - pagalvojo ir atsirėmė į medį. - Atrodote it ko nors bijotumėt, - ištarė ir žvilktelėjo į arbatą.

- Aš? - Hyuk kreivai šyptelėjo. - Ko man bijoti? Nors... Kada tau taip atrodė? - ištarė jis prisiminęs tą kartą, kai kabinete jo kaktą išpylę prakaitas prisiminus savo paauglystes dienas. Hyuk paėmė puodelį ir ėmė šildyti rankas. Jos buvo tarsi du ledo kubeliai.

- Pas jus kabinete... - ištarė žiūrėdamas į arbatą. Gurktelėjo. Kažkodėl jautėsi it kokia mergaitė. Nes įprastai arbatos negerdavo. Išvis nieko negerdavo. Tik vandenį.

- Aš? Ne, nieko. Tiesiog... Prisiminiau gan nemalonius įvykius. - ištarė Hwan ir susipylė verdančią arbatą. Užsimerkė iš skausmo, kuris nusirito per gerklę ir plustelėjo į skrandį.

- Aišku... - ištarė ir išgėrė arbatą. Tik Liuciferio nebuvo tokia jau karštą, galima sakyti šalta. - Kada bus... Pa...A... - jis nebaigė klausima nes vidurį jo įsiterpė čiaudulys. Nejaugi klastuolis peršalo vos išgėręs arbatą?

- Pamoka? - pasiteiravo Woo. - Hmm.. Artimiausiomis dienomis, kiek labiau išsiblaivysiu... Peršalai? - pasiteiravo mokytojas, išgirdęs kaip Liuciferis nusičiaudėjo.

Kerli iškarto nepasirodė. pasislėpusi už medžių nepatenkinta kasė kanopa žemę. Du žmogiūkščiai sėdėjo lyg niekur nieko lyg čia būtų jų valdos, o tai ją siutino. Apibėgusi ratą ji netoli jų nuvertė medį. Galbūt jei jie išsigąs Kerli net nereikės pasirodyti.

- Lyg ir, - atsiduso ir pažvelgė į Hwan. Netoks jau girtas ir atrodė, bet gi jis atsivedė mokinį į uždraustąjį mišką, vadinasi dar girtas... O taip norėjo pamokos. Nes be pamokų ir namų darbų neturėjo ką veikti... Jo mastymą nutraukė lūžtantis medis. Atsisuko ton pusėn. Bet nieko įdomaus nepamatė tik nuvirtusi medį, kuris galbūt nuvirto nuo senatvės ar dar kokios velniavos. Atsisėdo ant žemės ir pasidėjo šalia savęs ryšulius. Išsitraukė vieną knygą ir pradėjo sklaidyti. - Jūs buvote vampyru medžiotojas, ar kas? - paklausė.

- Teisingai,- Hwan nusišypsojo ir spragtelėjo pirštais. - Buvau vampyrų medžiotojas. Bet man tai nesisekė, o gal ir sekėsi, kai pagalvoji... Na bet esmė tame, kad nesijutau labai jau laimingas dirbdamas tą darbą, kuri dirbo ir mano tėvai. - Hyuk pažvelgė į tą pusę kur nuvirto medis. Atsiduso. - O kodėl tu toks nusiminęs visą laiką? - jis priėjo prie berniuko ir norėjo nubraukti jam plaukų sruogą užkritusia už akies, bet kažkodėl to nepadarė, priėjęs prie berniuko atsisėdo šalia jo. - Tau patinka tos knygos?

Išgirdęs klausimą, atsiduso. Jam nelabai patiko knygos, bet draugų neturėjo... o gal? Bet vis gi labiau mėgo leisti laiką tyloje negu triukšminguose vakarėliuose. Tad kas Liuciferiui beliko? O gi knygos. Na bet nebuvo jau taip ir blogai iš knygų sužinojo pakankamai daug... Bet bendrauti neišmoko.
- Taip, - kiek atmestinai pasakė. - Man jos patinka... - atsiduso ir vėl bandė skaityti knygą kuri jį nelabai domino, bent jau šiuo metu.

- Tu atrodai toks nusiminęs.. - Hwan liūdnai pažvelgė į jį. - Pasakyk man kas tau neduoda ramybės. - Hyuk užvertė jo skaitomą knygą. - Jaučiu, kad tau tai šiuo metu nėra įdomu. - Jis šiltai jam nusišypsojo. Norėjo apkabinti, bet to nedarė.

Kiek suirzo kai jis užvertė knygą, bet to neparodė. Kas gi jam neduoda ramybės? Pats nežinojo.
- Brianna, - ištarė pirmą šovusia į galvą mintį.

- Eh? Ar čia ta mergina su kuria kalbėjausi prie Klastūnyno stalo? - jis bandė prisiminti kaip ji atrodo. Deja, neįstengė.

- Turbūt, nes klastūnyne esu tik aš ir ji... Na dar naujokas atsirado, bet jis... Visdar nesiskaito, - sumurmėjo.

- Hmm.. Bet vistiek turi būti priežastys kodėl ji arba tu jos nekenti... - ištarė Hwan ir susimąstė kaip jis tokiu metu sutarė su bendraamžiais, o sutarė jis prastai. Skausmingai akimirksniu tai prisiminęs užsimerkė.

- Nekenčiu? - prunkštelėjo. - Aš ją... - nepabaigė sakinio, bet Hwan turėjo suprasti. - Nekenčiu aš tik Džiovitos ir Eriko, - sumurmėjo. Jų jau nekentė vos pamatęs, na ir Briannos nekentė, bet kažkodėl ją pamilo.

- Palauk tai tau ji patinka ir kartu nepatinka ar aš kažko nesuprantu? - Hyuk atsiduso. Jis neprisimena tokio įvykio, kad būtų ėjęs su mergina į pasimatymą. Niekada tokio nebuvo.

- Kaip nors pats išsikapstysiu, - sumurmėjo, jau gailėjosi kad tai pasakė. - Bet ji vis vien manęs nekęs, pradės dar labiau nekęsti, - garsokai pagalvojo. Nes tai buvo tiesa. Kad ir norėdavo ką nors gero padaryti, Brianna pradėdavo dar labiau Liuciferio nekęsti. Galiausiai jis pareiškė kad nusižudys. Bet kol kas Liuciferis su Brianna nė karto nebuvo susitikę ar pabuvę tik dviesę, po to pareiškimo.

Hwan valandėlę stovėjo susimąstęs. Ką tokio amžiaus berniukas šiais laikais galėtų iškrėsti, kad mergaitė jo bijoti:
- Bandei... hmm.. numalšinti hormonų audras? - paklausė Hyuk kiek galėdamas mandagiau.

Išgirdęs jo sakinį iškart pagalvojo apie Amandą. Jeigu ji būtų klastūnyne tai tada būtu visai nieko... Bet Amanda mirusi, tad nieko nesigaus. O va su Brianna jis irgi visai norėtu bet...
- Aš ją tik pagąsdinau, - kreivai šyptelėjo. - Bet paskutinius sykius... Aš jai siūliau pabūti jos tarnu, bet... Ji nesutiko, - burbtelėjo.

- Ooo.. Pagasdinai? Kaip? - Hwan visa tai iš tiesų atrodė įdomu. - Klausyk... Gali manęs irgi klausti ko tik nori. Nesvarbu ko. Visiškai nesvarbu.

Norėjo tėkšti sau per veidą. Gi jis pagąsdino Brianna kas išprėvartaus, o rodos Hwan to nesuprato. Atsiduso.
- Apie ką gi mes dabar kalbame? - paklausė. - Maniau kad suprasite, - burbtelėjo.

- Aš kuo puikiausia suprantu apie ką tu..Tiesiog man tas žodis kelia ne kokių asociacijų ir prisiminimų - Hwan atsiduso.