Staliukai

Bri niekada atvirai nepasakodavo koks jausmas kalbant su gyvate ir šiaip, per daug neatviravo apie savo gebėjimus. Bet šį kartą, išklausiusi Dži, nusprendė, kad jeigu ji šnekėjo nuoširdžiai ir papasakojo apie save, sugebės ir ji.
- na, tada man buvo gal 9-eri metai, vaikščiojau su tėvu miške, nors gal labiau raiste. Ten bvo gyvačių. Mudu jos nepastebėjom, bet aš išgirdau kažką šnekant ir atsakiau. Toji gyvatė sakė, kad trauktumėmės iš jos valdų, nes kitaip ji sužesi mus. Aš atsakiau, kad jos nematau ir paklausiau kur ji. Ji prašliaužė labai arti mano kojų, todėl aš pasakiau, kad mes išeisim, tik tegul duoda mums laiko surasti kelią atgal. Mano tėtis visą tą laiką buvo labai susidomėjęs, jis stebėjo viską ir kai pasakiau, kad mums reikia eiti jis paklausė. Tik grįžus namo jis man papasakojo, kad paveldėjau Salazaro Klastuolio gebėjimą ir papasakojo apie mano giminę ir šnypštūno gebėjimus ir t.t., - pasakodama istoriją Bri visą laiką žiūrėjo pro langą, bet iš tiesų atrodo buvo paskendusi tuose įvykiuose. Nors jie buvo taip seniai, Brianna viską puikiai prisiminė, todėl kad buvo labai išsigandusi ir nustebusi. - Taip, užsiundyti gyvatę teko. Buvom susilažinę su keliais žiobarais, kad jie neišdrįs su mumis kartu nueiti į mišką. Nors jie baisiai bijojo mes ėjom į mišką. Paskui suvaidinau, kad aš atsilikau ir pasislėpiau už krūmų. Žinojau, kad ten yra gyvačių, todėl specialiai išgasdinau žiobarų vaikus. Jie pralošė lažybas ir turėjo nupikrti mums dėžę žiobariškos kramtomos gumos, - papasakojo Bri ir nusijuokė prisiminusi tą įvykį. Atrodo viskas buvo taip seniai.

- Pastebėjau kad ne taip jau blogai tau čia pasisekė, nieko blogo tėvai tavim turbūt didžiuojasi o ir su tais vaikais smagiai sugalvojai. Man atrodo kad galėtumėm neblogai sutart-nusijuokė Dži. Kažkodėl galvojau kad būsi keistesnė kai tave pamačiau.
- Tai šeimoje tu tokia viena ane?- pasitikslino. Tuo metu pro šaly praėjo padavėjas- O tas irgi tavo pažįstamas, nes atrodo jog senai bendraujat?- paklausė apie padavėją. Kažkodėl Dži norėjo sužinoti apie Brianna kuo daugiau. Keistas įprotis sužinoti apie kiekvieną sutiktąjį kuo daugiau kol gali suprasti su kuo bendrauji ir ko iš jo tikėtis. Kiek pasėdėjusi Dži išsitraukė katę iš narvelio ir pasidėjo ant kelių, kadangi iš patirties žinojo kaip neįdomu ir nepatogu sėdėti uždarytai. Paėmusi kelias kruopelytes kačių maisto ji švelniai paglostė minkštą žibantį kailiuką.
-Gal nori padėti sugalvot vardą mano katei? Ką tik ją nusipirkau. Tai pirmas gyvūnas kuris nešnypščia ant manęs ir nesislepia vos tik mane išvydęs.-tarė Džiovita ir keistai nusišypsojo

Ištartus Dži žodžius Bri pasitiko su maža nuoširdžia šypsenėle veide.
- Taip, vienintelė. Šiaip sako, kad mano prosenelis buvo šnypštūnas, bet jis jau miręs, o ir šiaip buvo toks keistas senis, kuris visai su nieko nesikalbėjo ir nebendravo. Bet mano močiutė girdėjo kaip jis kalba šnypštūniškai. Jo, manau visai gerai sutartumėm. Pirma kai pamačiau tave, galvojau, kad tu nesveika kalė, - nusijuokė prisiminusi pirmas susitkimo akimirkas ir visus barnius.
- Aš kiekvienais metais čia lankydavausi, todėl pažįstu jį gana seniai. Jis ir keistokas, bet visai nieko, kartais pritaiko nuolaidą, - gūžtelėjo pečiais ir šyptelėjo barmenui. - Nežinau. kažkodėl pirmas šovęs vardas buvo Moksė. Beje, čia katė ar katinas? Labai mielai atrodo, - paglostė gyvūnėlį.

-Tada pažinojau kažką kita nes kai tik buvau paversta, buvau sutikusi tokį berniuką, dabar neprisimenu jo vardo bet jis tikrai buvo šnypštūnas, paskui jis man kelis kartus padėjo todėl likau skolinga tik paskui jis kažkur pradingo ir daugiau jo nesutikau.-tarė Dži ir susimąstė prisiminusi keistą mažą berniuką.
-O šiaip čia katė, net nežinau kodėl bet pardavė ją baisiai pigiai spėju kad ji mėgsta ne visus išranki kai ir aš nors tu jos neerzini turbūt jai visai patikai. Greičiausiai ji jaučia protingas stiprias asmenybes-pasakė Dži ir nusijuokė.
-Šiaip vardas Moksė gal ir nieko bet biški primena kavos pavadinimą. Sunku išrinkti vardą, papraščiausia būtų pavadinti ją tiesiog kate ir nekiltų problemų. Nors galvojau apie Luna, Nikte, Mea ar Dea iš lotynų kalbos išvertus Mea yra mano o Dea deivė. ai sudėtinga net nežinau,-tarė nusivylusiu balsu ir atsiduso, Dži nepatiko kai negalėdavo ko nors padaryti o toks lengvas darbas ją siutino.

- Gal tai buvo mano prosenelis? Kiek ten sakei tau metų? - Bri užkabino šitos temos knaisiojimas, mat nors ji savo prosenelio nepažinojo, jis buvo jai įdomi asmenybė, be to, atrodo toks savo siela artimas Biannai, bet nors ir buvo šnypštūnė, ji neplanavo slėptis kur nors kaip jos senelis.
- Ir šiaip katė tokia keisoka atrodo. Mat visos katės dažniausiai neprisileidžia vilkolakių ir vampyrų. Gal ši katė apsėsta? - pajuokvo Bri.
- Nežinau, vadink ją tiesiog Mau, - nusijuokė. - Visi vardai geri, rinkis pati, - gūžtelėjo pečiais.

- Šiuo metu 104 nors jeigu sudėčiau su savo žmogiškais metais tai būtų 120 lygiai,-greitai suskaičiavo Dži
-Ištiesų tai ir man pačiai ta katė pasirodė keista, bet senai norėjau kokio nors augintinio, o kadangi dabar pavyko susirasti tikrai jos nepaliksiu gatvėje vien dėl to kad yra tikimybė jog ji apsėsta. Kažkodėl man tai netrukdo. Beje manau pavadinsiu ją Dea bus bent jau išskirtinis vardas kaip ir ji pati.-nusijuokė Džiovita.-Ir šiaip kiek ten sakei turim laiko? Nes jeigu rimtai tai net neįsivaizduoju kiek laiko mes čia jau sėdim, o jeigu liko nedaug laiko galėtumėm jau eiti kad paskui nereikėtų skubėt.-pasiūlė Dži ir padėjo Dea atgal į jos narvelį.

Liuciferis įėjo. Pamatęs kad čia yra jau dvi merginos, kiek... susiraukė. Žinoma galėjo eiti į lauką atsisėsti. Bet jis nekentė saulės, tad geriau sėdės ne vienas, bet ne saulėje. Atsisėdo prie laisvo staliuko. Padėjo pelėdos narvelį priešais stalą. Padavėja netrukus atnešė meniu, kai vaikinuko paklausė ko jis norėtu iš anksto. Liuciferis pasakė kad... Vyšninių ledų. Vis gi jau atėjęs į ledainę, žinojo ko norės. Padavėja viska užsirašė ir nuėjo. Vaikinas atsiduso. Norėjo kuo greičiau patekti į visišką tamsą... Belaukdamas savo užsakymo jis pradėjo stebėti besišnekučiuojančias merginas.

Pajutusi kad kažkas jas stebi Dži staigiai atsigręžė. Ji pastebėjo keistą vaikiną sėdintį nuošalyje.
-Pastebėjai tą vaikiną?-paklausė Dži Briannos.-Jis atrodo kažkoks keistas, bet manau reitų su juo susipažint, man atrodo jis iš tavo koledžo. Gal einam?- tarė ir kartu su BRi nužingsniavo prie jo staliuko.

Išgirdęs kad šios... Žada su juo susipažinti, atsiduso. ,,Nejaugi nėra vietos kur galiu pabūti vienas?'' pagalvojo ir geriau nužvelgė jas. Kai šios priartėjo perliejo merginas šaltu žvilgsniu. Jis nesisveikiną. Niekada. Na tik su kai kuriais. Nusuko akis nuo jų ir pažvelgė į savo pelėdą.

Priėjusi prie vaikino, pastebėjo, kad jis nėra labai draugiškas, nes greitai nusuko žvilgsnį nuo jų. Jai buvo įgrysę tokie žmonės kurie varto akis, ignoruoja aplinkinius ir bando paradyti, kad visi aplinkiniai jiem yra pernelyg žemo lygio. Todėl Brianna specialiai norėjo prakalbinti tą vaikiną, kad jis nemanytų, kad gali su ja elgtis kaip panorėjęs.
- Šiaip normalus žmonės pasisveikina kai pamato, kad kas nors nori su jais susipažinti, o nenusuka žvilgsnio į šalį , gražia forma išreikšdami 'dinkit iš čia'. Taigi, labas - pasisveikino su vaikino pakaušiu kol jis spoksojo į savo keistą nupiepusį paukštį.
- kas čia per skraidantis padaras? - bandė užmegzti pokalbį.

,,Puiku, ji prakalbo, tiesiog nuostabu'' - pagalvojo ir atsisuko į Brianną. Šyptelėjo jai, tai buvo tas jo ,,labas'' . Išgirdęs klausimą kilstelėjo antakį it klausdamas ar ji tikrai nežino kas yra pelėdą. Bet... Nusprendė neerzinti merginos, tad prakalbo:
- Pelėda, liepsnojanti pelėda, jeigu nori paprasčiau tai paukštis, didelis paukštis kuris medžioja smulkesnius už save, - paaiškino, nors puikiai žinojo kad paaiškinimo nereikia.

-O pasirodo tu dar kalbi. Beje kokia įdomi pelėda tokios, keistos per 120 metų nemačiau gal pirkai išpardavime?-šyptelėjo Dži
-Beje gal tu nori prisistatyti jeigu jau mokysimės vienoje mokykloj tai norėčiau žinot kas tu esi?-tarė Dži ir sušnibždėjo Bri kad jis kažkoks neaiškus tipas.

- 120 metų? Tu vampyrė ar kas per velnias? - paklausė. - Tiesa pasakius, ne, jas pardavinėja... Ir rodos gyvenai urve, jeigu to nežinojai, - ištarė, baisiai tingėjo išmastyti ką nors kitko. - Liuciferis Blood, - prisistatė, kol bus nuotaika atsakinės į jų klausimus, kai nebebus... vargas joms.

- Tu rimtai nepastebėjai? Taip aš vampyrė, bet šis paukštis neprimena liepsnojančios pelėdos, na nebent tu ją žalojai ar nupešei puse plunksnų, bet ką gali žinoti. Na mes atėjom čia ne pyktis o šiaip susipažint, tai va aš Džiovita bet mane sutrumpintai vadina Dži o čia Brianna. Jeigu dar nesupratai geriau jos nesiutink ji neturi tiek kantrybės kiek aš.-Prisistatė Dži ir įsistebeilijo į Liucke laukdama ką jis pasakys.

- Vampyrė... Kiek žmonių nužudei? - paklausė. Vis gi kai išgirsdavo žodį ,,vampyras'' visada pagalvodavo apie klykiančius žmones. Mirtį. Kraują ir baisius kankinimus. Liuciferis troško būti vampyrų, nes kiek žinojo vampyrai buvo galingi ir jiems nieko nereiškia užmušti žmogų ar du... Vaikinukui tai irgi mažai ką reiškė. Į padarų gyvybes jam jau buvo nusispjaut visus trumpus tris metus... Žodžius apie savo pelėdą praleido pro ausį. Nelabai jį tai domino. - Aišku... - nutęsė, nes nelabai klausėsi ir kai Džiovita prisistatė ir pristatė savo draugę.

Dži garsiai nusijuokė:
-Turbūt vampyrų reikalai tave domina labiau negu mes? Na jeigu tau jau taip įdomu tai 45 žmones ir tris vampyrus, bet ne tame esmė dabar geriau papasakok apie save, beje Brianna šnypštūnė taigi geriau su mumis nesipykt, neverta, patikėk manimi.-Pasakė Džiovita ir atsisėdo ant stalo prie kurio sėdėjo vaikinas.

Švilptelėjo. Nemanė kad ji bus nužudžiusi tiek mažai žmonių per tuos 120 metų. Kai išgirdo kad kita mergina šnypštūnė, kažkodėl net nenusistebėjo. Nusižiovavo. ,,Norite kad papasakočiau apie save? Huh?'' - pamanė, būtu žinoma ištaręs savo mintis garsiai, bet... Mėgo neaušinti burnos be reikalo.
- Hm.... - nežinojo ką čia joms pasakyti. - Gyvenau gerą gyvenimą... Ir dabar gyvenu... - šyptelėjo, tai buvo melas.

-na aš nesu tokia maniakė kaip tu ir nežudau kiekvieno sutikto žmogaus be priežasties, ir šiaip prieš 10 metų nustojau žudyt savo malonumui, per daug nešvaros ir šiaip nemalonus darbas, beje kraujas labai sunkiai išsiplauna. O tu man primeni tokį keistą maniaką, bet gali negąsdinti tomis savo pasakėlėmis jog kažką nužudei, gal tai ir tiesa, bet aš už tave vyresnė, stipresnė galingesnė ir mane keturis kartus sunkiau nužudyti, nes puse tavo žinių apie vampyrus netiesa. Taigi nevaidink čia. Kiek galiu kartot kad norėjom ramiai pakalbėt o ne ginčytis. Na tu sunkaus būdo...-Tarė Dži ir pavartė akis.

- Ar aš sakiau kad ką nors nužudžiau? - kilstelėjo antakius. - Na ką gi... - atsiduso. Pavargo kalbėti, o jis ginčytis tai pat nelabai norėjo. O dar buvo malonus joms... Oh... na ir merginos. - Atleisk, bet jeigu manęs jau pradėjai šitaip nekęsti... Tai gal eik? Nes oh... Dar nupjausi galvą ar dar kas.... Išgersi kraują... Ir taip toliau... Vis gi vampyrai tai daro... to nepaslėpsi, - pasakė pavargusiu balsu. Rodos jo ledai tikrai nebe atkeliaus pas jį. Ta mintis vaikiną kiek erzino. Vis gi ledų atėjo čia pavalgyt, bet ne, prikibo mergiotės ir rėkia ant jo. Turbūt padavėją nubaidė.

Džiovita ir vėl nusijuokė:
-Ne tą vampyre sutikai aš tau sakiau kad šiaip sau nežudau, per visą laiką kol gyvenau išsiugdžiau stiprią valią ir nors man nėra taip lengva būti tarp žmonių tačiau netrukdo, nes moku tvardytis ne taip kaip kai kurie žmonės. Geriu kraują ne savo malonumui, o tam kad išlikčiau o kadangi dabar mokysiuosi Hogvartse atsargas imu iš ligoninių visi lieka sveiki ir nereikia nieko žaloti, todėl kad jeigu paliesiu nors vieną iš jūsų mano mokslams bus galas ir teks toliau nuobodžiauti.-tarė Dži ir dirbtinai nusižiovavo.

Atsiduso. ,,Ir kas čia iš mūsų vaizduoja kieta?'' - pamanė, žinoma geriau būtu pasakęs tai garsiai. Bet jam jau ji nusibodo. Labai. Su savo tom kalbom ,,aš nepavojinga, aš dabar esu angelėlis'' Su pirštais pradėjo barškinti į stalą.
- Klausyk, mieloji, nepavojingoji vampyre, traukis nuo staliuko, nes išgąsdinai padavėją, - išrėžė, oh, dabar jau nebebus malonus. Nepavalgė ledų ledainėje... Nepavalgė ledų. Tai jį erzino. - Be to, minėjai kad turi kantrybės, spėju tai buvo melas... - sumurmėjo. - Gerai kad ne vienam kambarį miegosim, - pasakė.

- Aš tuo džiaugiuosi labiau negu tu. Tikiuosi kad išlėksi iš Hogvartso pačią pirmą savaitę arba tiesiog nenuvažiuosi,- nusijuokė Dži. -Galvojau tiesiog pabendrauti su paprastu žmogiūkščiu, tai tu čia pradėjai kelt kažkokias dramas. Beje aš ne šventa, jei nežudau tai nereiškia kad negaliu būt pikta arba netyčia sužeisti. Taigi pats pradėjai karą, o ne aš. Paskui nesiskųs direktorei kad kažkas prie tavęs kabinėjasi. Supratai? Jei taip tai malonu.-Tarė Dži ir nulipusi nuo stalo vėl atsistojo prie Bri.

- Nori pabendrauti su paprastais žmonėmis? Nuvyk į Londoną, - ištarė. - kaip žinai čia skersinis skersgatvis, - atsiduso. - Paprastų žmonių nėra, - šyptelėjo ir nusižiovavo. Jam buvo nuobodu. Po ilgo tarpo pagaliau padavėja atnešė jam ledus. Pasakiusi ,,skanaus'' nuėjo. Liuciferis paėmė šaukštelį ir pradėjo valgyti juos. - o žinai, tavo draugė labai nekalbi, - pasakė.

C. atsisėdo prie vieno iš staliukų ir peržiūrinėdama meniu (jei ten toks yra :D) vėl užsigalvojo apie savo pirkinius. Jau net pati ant savęs pradėjo pykti, kam taip pergyvena. Pagaliau išsirinkusi karamelinius ledus pasistengė galvoti apie tai, kas gero bus šių metų vadovėliuose - ji kaip visuomet bent keletą jų perskaitys...

-Na man jūs visi paprasti. O tu jei jau vaidini tokį kietą tai eik tu naxui užknisai. Kas tu per išsigimėlis. Tik gadini visiems nuotaiką. Ačiū už nuostabų pokalbį. Iki tiksliau ne, tikiuosi nesusimatysim. Linkiu tau supūti kur nors po žeme. Tai atia Liucke- tarė Dži piktai į jį dėbtelėjo ir grįžo su Bri prie savo staliuko.
-Tikiuosi jį kas nors partrenks o jo pelėda pasprings savo plunksnomis,-pasakė tyliai.