Apleista aikštelė

- o... Aišku, - ištarė. ,,Tai jis vis dar nekaltas?'' - toptelėjo ir vos nesusijuokė. Bet iš jo veide nebuvo matyti šypsenos. Vis dar.

- Apie ką galvoji? - paklausė Hyuk ir ištiesė kojas, pavargo sėdėti jas sulenkus.

- Apie orą, - it su pašaipa pasakė ir nusižiovavo. Pažvelgė į Hwan. Tylėdamas atsisėdo šalia jo, it norėdamas pakalbėt.

- Tai... Klausk manęs ko nori... Norėčiau būti tavo... Em... Draugas... - ištarė Hyuk atsargiai rinkdamas žodžius, lyg bijodamas, kad pasakys ko nereikėtų. - Nebijok klausti nieko. Manęs niekas jau nebežeidžia.

- Jau sakei tai, - ištarė pamiršęs naudoti ,,jūs''. - Šiaip noriu paklausti... Kodėl pradėjai dirbti hogvartse? - paklausė, pirmo klausimo šovusio į galvą.

Hyuk pastebėjo, kad jis nepasakė "jūs", bet nieko nesakė. Gi norėjo tapti su juo draugais.
- Tiesiog norėjau sugrįžti į jaunystes vietas, pakankinti grifus, pažiūrėti kaip gyvena klastuoliai.

- Galėtum tapti klastūnyno vadovu, - ištarė tyliai, nes iš Eriko ne koks vadovas buvo. Bent jau taip atrodė Liuciferiui. - Bet manau niekas tos vietos neužleis, - atsiduso.

- Gal kada ir pakalbėsiu su juo apie tai.. Juk šiaip ar taip mes neblogai sutariame - šyptelėjo Hwan. - Dar kas domina?

Truktelėjo pečiais. Nežinojo ko beklausti. Gal paklausti ir vėl apie tuos mirtinus nuodus, nes kraujo paleidimas, ah... Mažiausiai troško kad jį išsiurbtu Džiovita kai persipjaus sau venas. Išsitraukė iš dėklo peiliuką ir pradėjo apžiūrinėti. It galvodamas kur reikės pjauti sau kai susitiks su Brianna.

- Patinka peiliai? Renki juos gal? - pasiteiravo Woo Hyuk. Jis galvojo kodėl šis vaikis toks vienišas. Kas jo tėvai ir panašius dalykus. Nieko nesakė.

- Renku kaukolės, - negalvodamas pasakė, bet netrukus susiprotėjo, tad įsikando sau į liežuvį. Gi jo paslapčių niekas negali žinoti.

- Kaukolės.. Kuo tave jos žavi? - jis pasisuko į berniuką. Jam tikrai visa tai buvo įdomu.

Pažvelgė Hwan tiesei į akis, bet netrukus nepastebimai raustelėjo ir nuleido akis. Nežinojo ką sakyti.
- Nes... Kaukolės... Galbūt... Laiko žmogaus sielą... Ar ką nors, - tyliai pasakė.

Hwan pritūpė prie jo ir pakėlė jo galvą taip, kad matytų jo akis, nusišypsojo. Liuciferis tikrai buvo gražus berniukas. Ypač jo akys buvo gražios.
- Kas nors iš tavo artimųjų miręs?

Žiūrėjo tiesei jam į akis ir juto kad vis labiau rausta, netrukus rado išeitį - žiūrėti į medžio žievę. Pajuto šiokį tokį palengvėjimą.
- Gyva yra tik močiutė, - pasakė. - Tik ji, bet irgi greit mirs, - ištarė žiūrėdamas į medį. Erzino jį tokie jausmai.

- Oh. Tai praktiškai tu našlaitis. Kas tai buvo - nelaimingas atsitikimas ar kas? Galime sakyti, mes - panašūs. Mano motina mirusi, o tėvas manęs nekentė. Bet jis taip pat miręs, tai mane užaugino mirties valgytoja, buvusi tėvo meilužė. - ištarė Hyuk ir uždėjo ranką ant Liuciferio peties.

- Mašinos avarija, - pamelavo ir nusižiovavo. Jam nusibodo žiūrėti į medį, tad pasigriebė knygą. Liuciferis nemėgo žiūrėti žmonėms į akis nes pasijusdavo kvailai. Labai kvailai. - Tai tu mirties valgytojas? - paklausė, be baimės balse.

- Ne, ji tik mane užaugino, bet pasakiau, kad nežavi manęs perspektyva pasiimti lazdelę ir prasikošti pro kokį kaimą ir išgalabyti burtininkus ir burtininkes. Ji puikiai mane suprato ir nieko nesakė. Taigi, kartais su ją vis dar susitinku. Paskutinį kartą ją mačiau, kai man buvo 20. Taigi... Nemačiau jos tris metus. Nežinau tiesa pasakius ar ji gyva. - papasakojo Woo Hyuk ir nutilo. Netikėtai apsikabino berniuką. - Mūsų likimai kažkuo panašūs. Mano motina taip pat mirė per nelaiminga atsitikimą... Nors tėvas manė, kad dėl to kaltas aš... Visados taip manė.

Išklausė visą tą jo istoriją, o kai išgirdo kad jų likimai panašūs tik prunkštelėjo. Jis patikėjo, kad klastuolio tėvai žuvo avarijoje. Nuostabu. O manė kad palaikys jį bepročių laikančiu kaukoles. Tiesa keista kad Brianna su Džiovita niekam dar nepaskelbė, kad Liuciferis laiko tėvų kaukoles... Pajuto keistą norą smeigt vyrui į nugarą peilį, bet to savo noro neišpildė. Išsišiepė, galėjo šypsotis nes Hwan dabar nematė.

- Bet.. - tęsė toliau Woo Hyuk - Niekada nesakiau, kad nesu bandęs būti Mirties Valgytoju. Bet nemanau, kad tau tai įdomu ir pasiliksiu tai sau. - Jis vis dar laikė apkabinęs Liuciferį.

- Aš ir pats esu planavęs būti Mirties valgytojų ar vampyrų, - pasakė, nes tai bent jau jo supratimui nebuvo paslaptis. Apkabino Hwan tai pat. Rankoje vis dar laikė peilį, tad Woo galėjo justi peilio šaltus ašmenys.

- Norėtum mane nudėti? - lyg niekur nieko paklausė Hyuk. - Kaip jau sakiau, man nelabai svarbu tai... Nes tai ką norėjau padaryti gyvenime - atkeršyti savo priešams - jau padariau. Be to, vaiki, kaip ketinai tapti vampyrų? - Woo Hyuk švelniu delnu perbraukė jam per skruostą.

Kiek atitraukė peilį jam nuo nugaros. pradėjo vartyti peilį tarp pirštų. Jis nežadėjo žudyti. Nors norėtų....
- Nuo smeigimo į nugarą niekas nemirštą, - pasakė. - Nebent koks padarėlis, - ištarė. Išgirdęs klausimą kilstelėjo antakį. Gi mokykloje yra vampyrė. Kuri nė už ką neverstu Liuciferio vampyrų... Bet... Galėtu ją išprovokuoti. - Džiovita, ji galėtu mane paversti vampyru, - pareiškė, bandė ignoruoti Woo prisilietimą.

- Žinoma, jei ji tave paverstų vampyru, bet ar nemanai, kad direktorė džiaugtųsi dar vienu vampyru mokykloje ir ji išmestų lauk ar vėl ko manęs paprašytų, o tau nuodų aš negalėčiau paruošti... - Woo Hyuk abejomis rankomis suėmė berniuko veidą ir žiūrėjo tiesiai jam į akis.

- Direktorė man mažiausiai rūpi, - ištarė žiūrėdamas Hwan į akis. Jau per tą trumpą laiką išmoko tvardyti savo raustelėjimą. - Ir kodėl negalėtum paruošti nuodų? - kilstelėjo antakius. - Nejaugi manai kas visas priemones sunaikinčiau? - šyptelėjo.