Klasė

- Na tikiuosi tau nereikės išvykti, - tyliai pasakė. Nes Liuciferiui kažkodėl atrodė kad tas laiškas... Privers Hwan išvykti. Ir kada jis spėjo taip prie jo prisirišti?

Hwan neperlenkės laiško įsidėjo jį į kelnių kišenę.
- Perskaitysiu vėliau. - lyg berniukui, lyg pats sau ištarė.

- Paliksi mane šioje voratinkliais apaugusioje mokykloje kol supūsiu, - pasakė ir atsirišo savo riešus. Nes jau pradėjo niežėti žaizdas.

Hwan kreivai pasižiūrėjo į Liuciferį:
- Kodėl sakai, kad paliksiu? Ir kas čia? - jis pažvelgė į jo žaizdas.

- O kodėl turėtum manęs nepalikti? - paklausė. Pažvelgė į savo riešus. Jie buvo įpjauti. Nesirengė atsakyti kokios tai žaizdos.

- Nes man nėra priežasties tavęs palikti... Ah. - Hwan tuoj jau pat suprato. - Tu čia dėl to laiško? Ar ne?

- Gal, - burbtelėjo ir nusižiovavo. Žiūrėjo į savo riešus. Būtu dabar kapuose gulėjęs, o gi jis norėjo ten būti.

- Tai ką pasidarei savo riešams? - dar kartą paklausė.

- Paleidau sau kraują, - pasakė taip lyg tai būtu įprastas dalykas.

- Kodėl? Atsibodo gyventi? - šaltai paklausė Hwan. Tada atsistojo, nuėjo prie stalo ir atplėšė voką. Užsidegė nedidelė stalinę lempą, kad tik pats matytų. O vaikį paliko tamsoje, jam gi patinka tamsa. Voke jis rado maždaug 16-17 metų merginos nuotrauką. Tai buvo 90-ų metų pabaiga. Bent jau jis taip spėjo.

Spoiler:

Kitoje nuotraukos pusėje buvo pavardė ir vardas - Isobe Akemi.

- Vis vien niekam nerūpiu, nei tau, nei kam kitam, - burbtelėjo ir nužvelgė Hwan. Tas nuėjo. Uh. Nervino tai jį. Galėjo gi parodyt laišką o ne slapukaut. Turbūt gavo nuo merginos laišką. Cha. Žinoma. Gi Hwanui jis nerūpi.

Hwan užsimerkė.
- Isobe Woo Hyuk....- išgirdęs berniuką jis priėjo prie jo,atsisėdo priešais jį. - Tu man rūpi, tu man tikrai esi labai brangus.

- Parodyk laišką, - burbtelėjo. - Beje, įrodyk kad aš tau rūpiu, - šyptelėjo.

- Kaip? - kilstelėjo antakį. - Tame laiške nieko nėra tik nuotrauka. - padavė jam nuotrauką su merginos atvaizdu.

- Čia jau tu sugalvok kaip galėtum įrodyti kad tau rūpiu, - ištarė ir paėmė nuotrauką. - Kas ji? Tavo mergina? - paklausė apžiūrinėdamas nuotrauką.

- Ne, ne gi nematai, kad fotografija per daug sena, kad ji būtų mano mergina? Nuotrauka, sakyčiau, daryta kažkur apie 90-sius metus. Ji vardu Akemi. Tai gan senamadiškas vardas ir dabar retai tokių besutiksi. Kiek pavyko sužinoti ji ir yra mano tikroji motina. Taigi, mano tikroji pavardė turėjo būti ne Hwan, o Isobe. Ir turėjau augti Japonijoje, o ne Pietų Korėjoje, kaip tatai nutiko. Tikriausia ji pasigimdė mane labai jaunutė ir atidavė. Gal tada jai buvo pasimaišęs protas?

- Ką aš žinau, gal vampyrė ar kas nors buvo, - burbtelėjo išklausė kitą jo pasakojimo dalį. - Gal, kas žino, - ištarė. - Visiems pasimaišo protas, visiems, - pasakė ir šyptelėjo. - Taigi gal ji gyva? Kaip minėjau ji galėjo būti vampyrė ar dar kas nors, ir galėtum ją rasti, - tyliai kalbėjo.

Hwan truktelėjo pečiais:
- Nežinau, tikiuosi gal kada atlėks dar kelios pelėdos su platesne informacija. Gal turiu brolių ar seserų? Ah. Nemanau, kad ji vampyrė. Ji nepanaši į tokią.

- Ir būtum gi ją užmušęs, nes gi buvai vampyru medžiotojas, - pasakė ir šyptelėjo. Kodėl mėgo taip kalbėti? Gi tokie žodžiai turėjo skaudinti. - Turbūt turi, kurie apie tave nieko nežino... Vis gi... Pavardė kitokia tavo, - ištarė ir užsikosėjo. Buvo peršalęs.

- Peršalai? - paklausė Hwan. Galvojo, kaip surasti likusius giminaičius ir ką čia tokio padarius berniukui.

- Nežinau, - atsiduso ir apkabino savo kelius. - Turbūt... - sumurmėjo.

- Nori arbatos? - paklausė Hwan ir priglaudė delną jam prie kaktos. Ne, jis nekarščiavo,

- Tavo arbata nepasitikiu, - pasakė. - Praeitą kartą pradėjau blogai elgtis, - ir vėl gi atsiduso.

Hwan nusijuokė:
- Tai tikrai ne arbatos kaltė. Tu tiesiog bijai sau tai pripažinti, bet....Kas čia? Tikrai ne vanduo.. - ištarė Hwan netyčia įlipęs į Akiros kraują. Pasičiupo savo lazdelę ir ištarė. - Lumos. - žiūrėjo į kraują gan ilgokai, tada atsisuko į Liuciferį. Žinoma, jis galėjo pagalvoti, kad jis čia persipjovė riešus, bet galai nesueina. Nes kraujas buvo šviežias, o riešai jau gijo.

Pažvelgė į kraują. Akiros kraują. Velnias o jam visai išgaravo iš galvos. O ne, ne, ne, NE. Dabar Hyuk jo tikrai nebepamils. Susėmė už galvos, raudamas sau plaukus, priglaudė savo veidą prie kelių. - Ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne... - murmėjo, Liuciferio akyse kaupėsi ašaros. O jis jų tuo labiau nenorėjo parodyti.