Švilpynės stalas

.

Priėjo prie stalo, apsižvalgė aplinkui. Pamačiusi didelę taurę su raudonu skysčiu pasiėmė ją ir nužingsniavo atgal prie klastūnyno stalo.

Liuciferis atėjo. Apsižvalgė. Džiovitos nebuvo matyti, o taip norėjo su ja pakalbėti. Turbūt kur nors slepia Brianna... Atsiduso ir atsisėdo.

Priėjo ir susirado tą nuostabią taurę su jos dievišku gėrimu. Išgėrė vieną stiklinę o tada pasiėmė antrą ir atsisėdo. Pastebėjo netoliese Liuciferį, bet nenustebo, toliau gurkšnojo kraują mėgaudamasi jo sodriu skoniu.

Liuciferis pažvelgė į Džiovitą. Atsisėdo šalia jos. Užuodė kraujo kvapą.
- Kai kas minėjo, kad nemėgsti kraujo, - ištarė.

- Labas ir tau ,- pasisveikino Dži ir užsimetė koją ant kojos. -Kaip suprasti nemėgstu kraujo? Kaip tada tavo manymu aš gyvuočiau oru ?-nusijuokė Dži ir papurtė galvą, supratusi kaip tai kvaila.

- Gi tu nenori žaloti žmonių... - priminė. - Kai kurie vampyrai dėl to miršta... - šyptelėjo ir pažvelgė į maistą.

- Cha aš ir nežaloju jų, šitas kraujas net nešviežias. Jis atvežamas iš žiobarų ligoninių jie ten savanoriškai atiduoda savo krauja. Na žinoma šitas nėra toks skanus kaip šviežias bet vis geriau nei nieko.-taigi visi lieka laimingi ir niekas nesužalotas, gūžtelėjo pečiais Dži pabaigė stiklinę ir pasiėmė dar vieną.

Žiūrėjo į taures pilnas kraujo. Norėjo paragauti to kraujo... Jam buvo įdomu koks kraujo skonis. Išgirdęs kad Džiovitai vis vien skanesnis šviežias kraujas, šyptelėjo.
- Galiu duoti savo kraujo jeigu nori, - ištarė.

-Hm.. ką tu pasakei?-paspringo Dži. -Tu net neįsivaizduoji kas tai yra todėl gali nesiūlyt..-nutęsė ir papurtė galvą. Liuciferis nieko nesupranta, pagalvojo.

- Na gi... Džiovita... Žinau kad nori, - šyptelėjo ir išsitraukė peilį. Bet žinoma neparodė to merginai. Įsipjovė sau į delną ir vėl įkišo peilį į dėklą. Ištraukė kruviną delną iš po stalo. Parodė vampyrei. Šypsojosi, kai bėjo iš delno kraujas...

-Tu nesveikas,- pro sukąstus dantis išspaudė Dži, nes jau spėjo užuosti šviežio šilto kraujo kvapą. Truputį apsvaigo galva bet kai ji pasiėmusi dar vieną taurę kraujo ją ištuštino palengvėjo.- Jei manai kad tai ką nors pakeis klysti,- ištarė ir giliai atsiduso.

Liuciferis prikišo kruviną delną Džiovitai prie lūpų. Šypsojosi. Puikiai žinojo kad vampyrė ilgai neištvers.
- Kodėl varžaisi? Gi šviežias kraujas čia pat, - šyptelėjo. - Man ne gaila savo kraujo... - pasakė ir pažvelgė į jau lašanti ant žemės kraują. Vis dėlto jam buvo jo gaila.

Žaibiškai atsistojo ir apibėgo aplink stalą, jei ant lūpų buvo Liuciferio kraujas.
-Pasitrauk arba pati tave išnešiu. norėjai pakalbėt ar mane suerzinti. Susitvarstyk žaizdą. Kaip pats sakei aš neturiu kantrybės.

Atsiduso. Pažvelgė į savo kraujuojanti delną. Nulašėjo keletas lašų ant žemės. O tai jį nervino. Nusilaižė nuo delno kraują.
- Nenori nereikia, - ištarė ir nusižiovavo. Pažvelgė į Varno nago stalą. Būtu paleidęs į juos mirtinus kerus. Deja... Būtu lėkęs iš mokyklos.

-Ko taip šnairuoji į tuos du balandėlius?-paklausė Dži Liuciferio, pamačiusi jog jis keistai atsiduso į juos pažvelgęs. Džiovitai palengvėjo jog Liuciferis nusivalė kraują, todėl atsisėdo atgal kur buvo prieš tai.

- Nekenčiu laimingu žmonių, - ištarė, išgirdęs klausimą.

- Kažkaip nesistebiu,- tarė Dži ir kilstelėjo antakį.-Ko pats nesusirandi kokios draugės, su Bri visvien neturi šansų ji tavęs nekenčia...-tarė Dži prisiminusi jų pokalbį.

Akimis parodė į švilpukę kuri sėdėjo prie varno nago stalo. Nepatenkintas kaukštelėjo dantimis. Norėjo ją prakeiktį, tai pat ir tą varną.
- O daugiau čia nieko nėra, - pasakė.

- Tai kas tu per vyras jei, tau ji patinka tai stenkis, o ne žudyk ją akimis,- nusijuokė Dži -Dar nemačiau jos prieš tai ,-susimąstė - Ji iš mano koledžo, dar vienas vargas,- nusipurtė Dži ir susiraukė.-O tas iš varno nago, toks visai nieko atrodo, na žinoma gal tu netoks išvaizdus kaip jis bet gal sužavėsi ją savo kaukolėmis?-nusijuokė. Ją visada juokindavo beviltiškos meilės istorijos.

Liuciferis piktai kaukštelėjo dantimis. O kai išgirdo kad jį pavadino negražiu, jau manė kad pakels švilpynės stalą ir svies į Džiovitą. Tiesiog nekentė kai jį vadindavo neišvaizdžiu.
- Tu tą laukinį pavadinai gražiu? tau gal galvoje negerai? - užriaumojo. - KUR TU MATAI GROŽĮ? - užrėkė, bet netrukus nusiramino ir piktai pradėjo žiūrėti į maistą.

- Nesiparink žmogau, visiems skirtingai man jis toks visai nieko, nors mačiau ir daug gražesnių,- tarė Dži o prisiminus senus laikus jos akys keistai žybtelėjo. -tu savim per daug nesididžiuok jei rimtai nesakau kad tu baidyklė bet.... Na savo nuomonę pasilaikysiu sau. -tarė ir keistai apsižvalgė aplink.
- Na o dėl tos merginos tai man tik svarbu, jog neknistų man proto o jūs su tuo vaikinuku tik padarysit man paslaugą jei užimsit ją ir laikysit nuo manęs atokiau.

Beveik jos nesiklausė. Atsiduso ir nusižiovavo. Pradėjo barškinti su nagais į stalą.
- Gali mane paversti vampyru? - paklausė. - Žinau, kad gali, - ištarė. - Visi vampyrai tai gali... Nebent esi nevampyrė...

- Durnas? Per daug atsakomybės, visą likusį laiką su tavim tikrai nesitampyčiau, o dar tiek problemų, tu nieko nemokėtum o pirmus 5 metus pultum kiekvieną sutiktą iš eilės dar savaite gulėtum kol pavirstum, be to mane išmestų iš mokyklos, taigi aš nesiruošiu dėl tavęs gadint sau gyvenimo,- susinervino. Tada giliai įkvėpė ir iškvėpė. - Jei daugiau nieko nenori pasakyt eisiu atgal pas Bri ir taip ilgai užtrukau.

To ir tikėjosi. Atsiduso. Nemokės elgtis kaip vampyras, nemokės nieko daryti, kęs milžiniškus skausmus ir taip toliau. Viską skaitė knygose. Bet vis vien norėjo būti vampyru, nes jie yra galingi, kraugeriai žudikai, galo pasiversti šikšnosparniais, šunimis ir taip toliau. Va tokių galių jam reikėjo. Bet deja, niekas nesuteiks jam jų.
- Kur Brianna? - paklausė. - Noriu su ja pakalbėti... Atsiprašyti, kad klydau... - lėtai ištarė.